Anūkas ir kunigaikštis Gediminas

Kubilius, eidamas Katedros aikšte, išgirdo balsą: „Kubiliau, ar girdi?“

Kubilius neklydo, kalbėjo kunigaikščio Gedimino paminklas.

Kunigaikštis pasakė Kubiliui: „Štai stoviu, kaip biedniokas, kas čia per arklys pas mane. Mažytis kažkoks, gal ponis? Atvesk man veislinį ristūną, kad galėčiau užsėsti ant jo, kaip tikras valdovas“.

Nubėgo Kubilius pas anūką ir papasakojo visą nuotykį. Nustebo anūkas, napatikėjo, ir abu į Katedros aikštę nuskubėjo.

„Kubiliau, Kubiliau, - pasakė Gediminas jiems priartėjus. Aš prašiau man žirgą atvesti, o tu man

 asilą atvedei!“